Atgal į sąrašą

Kokius vartotojų teisių reguliavimo pokyčius į Lietuvą atveža Omnibusas?

Kokius vartotojų teisių reguliavimo pokyčius į Lietuvą atveža Omnibusas?
2021-07-12

2019 m. lapkričio 27 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2019/2161, kitaip dar vadinama „Omnibus“ direktyva (toliau – „Omnibus“ direktyva arba Direktyva), nes ja iš dalies keičiamos keturios pagrindinės direktyvos, susijusios su ES vartotojų teisių apsaugos užtikrinimu ir modernizavimu: Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais[1], Direktyva dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas[2], Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva[3] bei Vartotojų teisių direktyva[4]. „Omnibus“ direktyvos nuostatos turi būti perkeltos į Lietuvos nacionalinius teisės aktus iki 2021 m. lapkričio 28 d., taikomos – nuo 2022 m. gegužės 28 d.

Ko siekiama „Omnibus“ direktyvos nuostatomis?

Sankcijų už vartotojų teisių pažeidimus reguliavimas Europos Sąjungoje labai skiriasi: kai kurios valstybės narės neužtikrina, kad vartotojų teisių neužtikrinantiems verslininkams būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudos.

Vartotojai sudaro vis daugiau skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimo sutarčių, tačiau ši sritis nepakankamai reglamentuota, todėl, vis dažniau susiduriama su nesąžininga komercine praktika, o nesant individualių teisių gynimo priemonių, vartotojai negali apginti savo pažeistų teisių ir jaučiasi nesaugūs[5]. Direktyva siekiama suvienodinti sutarčių taisyklių taikymą ES, įtvirtinti vartotojų teisių gynimo priemones, nuosekliau taikyti sankcijas už vartotojų teisių pažeidimus ir gerinti vartotojų teisių apsaugą, didinant vartotojų informuotumą ir skaidrumą sudarant sutartis tiek ne prekybai skirtose patalpose, tiek nuotolinės prekybos sutartis.

Siekiant tokių tikslų Direktyvoje įtvirtinti aiškūs reikalavimai verslininkams: dėl informacijos pateikimo apie kainų pokyčius, atsiliepimų apie prekių ar paslaugų kokybės skelbimą produktų reitingavimą, individualių kainų taikymą vartotojui ir kt. Už šių reikalavimų pažeidimą Direktyva numato nemažas baudas, kurios turėtų atgrasyti verslininkus nuo pažeidimų ir jų kartojimo.

Pagrindiniai pokyčiai, padėsiantys užtikrinti geresnę vartotojų teisių apsaugą:

1) Išplečiama vartotojų teisių apsaugos taikymo sritis. „Omnibus“ direktyva bus taikoma ir pastaruoju metu vis dažniau sudaromoms skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų teikimo sutartims, kai vartotojas su prekiautoju atsiskaito sumokant kainą arba vietoj užmokesčio  pateikdamas asmens duomenis.

Nors vartojimo sutartys dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo yra itin plati sritis, apimanti tiek skaitmenine forma sukurtus duomenis, pavyzdžiui, vaizdo, garso rinkmenas, kompiuterines programas, tiek duomenų saugojimo, tvarkymo, kūrimo paslaugas debesijoje ir socialiniuose tinkluose, iki šiol Europos Sąjungos lygmeniu ji nebuvo tinkamai reglamentuota. Siekiant užtikrinti geresnę vartotojų teisių apsaugą ir suderinti skaitmeninio turinio bei skaitmeninių paslaugų teikimo taisykles, 2019 m. gegužės 20 d. Europos parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą (ES) 2019/770 dėl tam tikrų skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimo sutarčių aspektų, kuri turi būti suderinta su „Omnibus“ direktyva.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija jau inicijavo Civilinio kodekso pakeitimus, kuriais nacionaliniuose teisės aktuose bus įtvirtintos skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų sąvokos, vartojimo sutarčių vykdymo ir nutraukimo principai, kokybės reikalavimai bei vartotojų teisių gynybos priemonės skaitmeninių paslaugų teikimo srityje[6].

2) Reikalavimas užtikrinti skaidrumą internetinėje prekyboje. Direktyva siekiama neleisti verslininkams manipuliuoti vartotojų atsiliepimais apie prekes ar paslaugas ir taip daryti įtaką vartotojų apsisprendimui. Pavyzdžiui, Direktyva įtvirtina draudimą teikti netikrus vartotojų atsiliepimus ir rekomendacijas; patiems prekiautojams didinti patiktukų skaičių socialiniuose tinkluose, reklamuojant savo produktus; kontroliuoti pateikiamus vartotojų komentarus apie prekes ar paslaugas (skelbti tik teigiamus atsiliepimus, o neigiamus – pašalinti).  

Siekiant didesnio skaidrumo ir geresnio vartotojų informavimo šioje srityje, Direktyva numato reikalavimą verslininkams ne tik užtikrinti vartotojų atsiliepimų tikrumą, tačiau ir pateikti informaciją, kaip jie užtikrina, kad atsiliepimus paliktų vartotojai, kurie realiai naudojo arba įsigijo aptariamą produktą.

3) Informavimas apie kainos sumažinimą. Siekiant, kad vartotojas nebūtų klaidinamas dėl prekės kainos, Direktyva įtvirtina verslininko pareigą suteikti pirkėjui informaciją apie prekės kainos sumažinimą bei aiškiai nurodyti, kokia buvo ankstesnė prekės kaina. Ankstesne kaina laikoma paskutinė mažiausia prekės kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo, o jei prekės kaina mažinama palaipsniui – kaina, iki pirmojo sumažinimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas jau priėmė Civilinio kodekso 6.353 straipsnio pakeitimo įstatymą[7] dėl pirkėjų informavimo apie daikto kainos sumažinimą, kai, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, informavimo apie kainos sumažinimą pareigos nesilaikymas suteikia vartotojams teisę vienašališkai nutraukti sudarytą sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. Ši įstatymo nuostata įsigaliojo 2021 m. liepos 1 d.

4) Griežtesnės baudos už vartotojų teisių pažeidimus. Direktyva numato, kad sankcijos, skiriamos už „Omnibus“ direktyvos nuostatų, perkeltų į nacionalinės teisės aktus, pažeidimus, turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasyti verslininkus pažeisti vartotojų turimas teises. Baudos už plačiai paplitusius vartotojų teisių pažeidimus turėtų siekti bent 4 proc. prekiautojo metinės apyvartos toje valstybėje narėje, kurioje buvo padarytas pažeidimas, o tais atvejais, kai prekiautojas nepateikia informacijos apie metinę apyvartą – bent 2 mln. Eur (suma apima vartotojų teikiamus ieškinius dėl žalos atlyginimo).

Teisės aktų pakeitimai, kuriais į nacionalinę teisę perkeliamos aukštesnio lygio apsaugą vartotojams suteikiančios „Omnibus“ direktyvos nuostatos rodo, kad Lietuvoje bus geriau užtikrinamos vartotojų teisės. Naujasis teisinis reguliavimas įneš aiškumo ir skaidrumo, o nemažos baudos, tikėtina, paskatins verslininkus didesnį dėmesį skirti vartotojų teisėms ir jų nepažeisti.



[1] 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

[2] 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas.

[3] 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004.

[4] 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB.

[5] Pavyzdžiui, Lietuvoje šiuo metu vartojimo sutartys dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo nėra atskirai reglamentuotos nei Civiliniame kodekse, nei kituose įstatymuose. Civiliniame kodekse yra tik apibrėžta vartojimo sutarties samprata ir reglamentuojami šių sutarčių ypatumai, taip pat komercinės garantijos ir jų suteikimo sąlygos, vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai.

[6] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125, 6.228(12), 6.228(14), 6.350, 6.363, 6.364, 6.419 straipsnių, šeštosios knygos XVIII(1) skyriaus ir priedo pakeitimo bei kodekso papildymo 6.350(1), 6.364(1), 6.364(2), 6.364(3) ir 6.364(4) straipsniais įstatymo projektas, Reg. nr. 21-18979(2).

[7]Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.353 straipsnio pakeitimo įstatymas, TAR, 2021-03-31, Nr. 6550. Žr. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/23dadd6091e011eb9fecb5ecd3bd711c.