Atgal į sąrašą

Lietuvos vartotojų požiūris: ateities transportas – koks? Saugus, pigus, tausojantis.

Lietuvos vartotojų požiūris: ateities transportas – koks? Saugus, pigus, tausojantis.
2018-10-30

Kęstutis Kupšys, LVOA Tarybos narys

Turėdami TCO studiją, mes žinome, kad savaime „švarus judumas“ netaps taisykle Lietuvoje.

Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas, vienijantis dešimt Lietuvos vartotojų organizacijų, pats yra didesnės europinės struktūros – Europos vartotojų organizacijos BEUC – dalimi. BEUC patirtį perimdami sukūrėme TCO studiją, kuri yra mūsų pagrindas politinėms rekomendacijoms sprendimų priėmėjams.

Koks yra Lietuvos vartotojų požiūriu ateities transportas? Kokių automobilių nori vartotojai? Kokių judumo galimybių, jei žiūrėsime plačiau? Aš sakyčiau taip: transportas turi būti – saugus, pigus ir tausojantis. Man kyla įtarimas, kad pirmiausia mūsų visuomenei realiai rūpi tik antrasis žodis – „pigus“. „Saugus“ – na, šiek tiek rūpi, „tausojantis“ – rūpi labai mažai, bet „pigus“ – tai pagrindinis faktorius, pagrindinis kriterijus, kuris lemia pasirinkimą. Mes pradėjome skaičiuoti realiai, ne „iš dangaus kabindami“ skaičius, koks kuras labiau atsiperka, bet šios [TCO] studijos pagrindu – kokie yra tie tikrieji, palyginami kaštai?

Bėda ta, kad vis dėlto, asmeninį automobilį Lietuvoje yra santykinai pigu įpirkti ir eksploatuoti. Kaip žinia, didžiulės, ypač taršių, automobilių registracijos kainos Europoje ne kiekvieną įgalina automobilį turėti. Ten daugelis mąsto apie visai kitokias judumo priemones.

O štai Lietuva yra automobilių kraštas, nes, pripažinkime, pas mus yra gana pigu [turėti automobilį]. Tai suvokiama kaip būtinybė, kuri dar savo ruožtu nėra ir prabangos priemonė. Asmeninis automobilis – nedidelė prabanga šeimai. Realiai, nedidelė prabanga vidutinei klasei.

Kodėl? Apart akcizo, nieko daugiau nemokame. Esame išsišokėliai Europoje, nes neturime mokesčių patiems automobiliams; taip, mes mokame akcizą, bet tai nėra pasiteisinimas.

Visos ankstesnės vyriausybės bet kokius debatus apie “automobilių mokestį” suvesdavo į „pasipinigiavimo“ plotmę. Tai buvo fiskalinis, „konfiskacinis“ kalbėjimas: „mums reikia pinigų biudžeto skylėms užkaišioti“, vadinasi, automobilio mokestis vėl atsiduria ant stalo kaip tų skylių užkaišiojimo priemonė. Man atrodo, kad toks požiūris irgi, deja, parodo mūsų visuomenės žemą brandą.

Visuomenėje tai sukeldavo įspūdį, kad ta priemonė, mokesčių forma, yra kraštutinai reikalinga tik biudžetui. Kad ji mums patiems, kaip visuomenės nariams, kaip eiliniams naudotojams nereikalinga, kad ji siejasi tik su baudimu, negatyvu. Kritikos tada pažeriama tiek, kiek jos užtektų kelioms vyriausybėms nuversti. Suprantama, kad vyriausybės labai greitai nustoja kalbėti apie tai. Malonus nustebimas, kad ši Vyriausybė, ir ypač Aplinkos ministerija yra tarsi žymiai drąsesni kalbėtojai apie tai. Ir mes pirmą kartą girdime debatus, kurie nebesieja automobilių mokesčio su biudžeto skylėmis. Tai yra siejama jau su tuo, kam iš tikrųjų mokestis ir skirtas – su automobilių parko keitimu.

Nesame automobilius gaminanti šalis – tai svarbi aplinkybė. Įsivaizduoju, kiek daug dilemų tenka spręsti Vokietijos vyriausybei ar Prancūzijos vyriausybei, kurios jaučia, be abejo, didžiulė lobistų spaudimą, vos tik koks nors taisyklių pakeitimas gresia automobilių pramonei.

Mūsų vyriausybė turi nemažą „privilegiją“ – nepriklausyti nuo gamintojų lobistų spaudimo.

Automobilių pramonės lobistai pas mus neturi „už ko užsikabinti“. Mūsų niekas negali pagąsdinti grasinimais, kad pernelyg „užspaudus“ taršių automobilių pramonę Lietuva „neteks šimto tūkstančių darbo vietų“. Na, gal atvirkščiai, gal Lietuvai tai yra šansas.

Kelių mokestį (kasmetinę rinkliavą lengvųjų automobilių savininkams, įskaitant asmeninius, ne verslui naudojamus lengvuosius automobilius) turi beveik visos ES šalys. Registracijos mokesčius turi beveik visos Europos šalys. Lietuva – neturi. Yra dar bene pora panašių šalių – Estija bene yra dar tokia pat panaši į mus, kol kas laukianti, bet... mes esame visiškoje mažumoje.

Rūpestis socialiai pažeidžiamais vartotojais – būdavo svarbus argumentas, kodėl tokio mokesčio niekada nereikia įvesti. Bet pagalvokime apie tai, kad labai dažnai tas socialiai pažeidžiamas vartotojas, tarkime, senjoras, turintis poreikį nuvažiuoti automobiliu iš namų į sodą ir iš sodo į namus... taigi, jis turi mažiausiai du nekilnojamojo turto vienetus, paveldėtos žemės keliolika ar keliasdešimt hektarų. Ir – seną, taršų, itin taršų automobilį! Nepaisant to, jis yra socialiai pažeidžiamas, nes jo pajamos žemos. <...> Ir ta visuomenės grupė, reguliariai einanti į rinkimus, apsprendžia visos šalies ateitį, ir mes toliau turime taršų judumą ir nešvarų orą.

Esame tam tikro mąstymo įkaitai, bet yra gera pradžia tą mąstymą keisti. Todėl pasitelkiame TCO studiją, kad išsklaidytume mitus apie tai, koks transportas yra pigus ir koks ne. Elektromobiliai gali būti reali alternatyva, tam užtenka nedidelio valstybės pastūmėjimo.

Mūsų punktai – siūlymai vyriausybei, ir iš esmės visiems politikos formuotojams:

I. Kuo skubiau pasiekti politinį sutarimą ir įvesti automobilių registracijos vienkartinį mokestį, galimai pasinaudojant mums artimos pagal mentalitetą Slovėnijos pavyzdį. Mokestis galėtų būti renkamas priklausomai nuo taršos rodiklio, išreikšto kaip CO2 rodiklis gramais 1 km nuvažiuoti. Suprantama, kad visiškai netaršūs automobiliai tokio mokesčio nemokėtų visiškai. Tada mes labai kryptingai kreipsime mūsų automobilių parko ateitį.

II. Analogiškai, reikalingas sprendimas įvedant kasmetinį kelių mokestį, priklausomai nuo variklio tūrio ar CO2 emisijų. Vėlgi, Slovėnijos pavyzdys peršasi savaime. Tada mes turėtume dar vieną įrankį, kuris leistų mums politikos priemonėmis kreipti transporto parko sudėtį.

III. Galiausiai, turime problemą, kad dujos – suskystintos naftos dujos (SND, angl. LPG) – tampa tam tikra grėsme, jei mes pradėsime itin smarkiai reguliuoti dyzelinį transportą. Esame įpratę prie dujų naudojimo technologijų; jų yra visur, dujų yra visose degalinėse. Benzininį automobilį perdaryti į varomą dujomis yra palyginti nebrangus malonumas, o sutaupymas yra ženklus. Ką mes padarysime, jei „nubausime“ specifiškai dyzelį, kaip labiausiai taršią kuro rūšį? Vartotojai persimes „į dujas“! Mums reikia didinti suskystintų naftos dujų akcizą, kad nesukurtume situacijos, kai viena tarši kuro rūšis „nubausta“, ir tai sukuria vartotojams paskatą persijungti prie kitos, taip pat taršios kuro rūšies (todėl kad SND generuoja daug CO2, kas daro įtaką klimatui).

IV. Įvedant bet kokias priemones, reikia numatyti galimybę stumdyti apmokestinimo skales kone kasmet, kiek tik reikia. Tarkime, gamintojų išvystytų technologijų dėka pasiektas taršos rodiklių lygis ims leistis, CO2 reguliavimas vis spaus tą ribą žemyn, ir rinkoje rasis vis mažiau CO2 išmetantys automobiliai, o mes vis dar rinksime mokesčius pagal „aukštas“ apmokestinimo skales. Galiausiai mes nebesurinksime tų mokesčių, reiškia, nebebus paskatos. Reikia mums pasilikti lankstumą – reikia galbūt kas metus turėti galimybę peržiūrėti apmokestinimo skales.

V. Ir galiausiai, reikia ruoštis biudžeto praradimams dėl benzino ir dyzelio, o ilgainiui ir suskystintų dujų akcizų surinkimo kritimo (ilgoje perspektyvoje). Spėju, kad elektros vartojimas – tam tikra išeitis. Didėjant elektros suvartojimui, galimai vis daugiau PVM bus surenkama per elektrą. Gal ilgoje perspektyvoje susiniveliuos tie praradimai ir įgijimai.

VI. Saulės energiją vartojant, reiktų pagalvoti apie rėmimo būdus, kaip kartu remti ir saulės energetiką, ir elektrinį mobilumą. Juk vartotojas, įsidiegęs saulės elektrinę ant stogo, drauge galėtų gauti kokį nors čekį netaršiam automobiliui, kad po to jis galėtų pasinaudodamas nedidele „valstybės dovanėle“ įsigyti elektrinį automobilį. Įsivaizduokime efektą: pats gaminuosi elektrą, ir pats naudoju tą elektrą transportui, judumui. Visi pliusai, jokių minusių. Ir jei tam reikalinga nedidelė, netgi simbolinė valstybės parama, kodėl gi to nedaryti.

VII. Pavadinčiau skandalingu dalyku, kai naikinamos lengvatos elektromobilių stovėjimui miestuose. Tų automobilių dar tiek mažai, kad praradimai miestų biudžetui yra menki, o signalas siunčiamas – blogas. Siūlau įvesti moratoriumą bent kokiems 5-10 metų, kad tokios priemonės neturėtų būti naikinamos.

VIII. Visi žino apie CNG (suslėgtų gamtinių dujų) panaudojimą viešajame transporte, visi žino apie mūsų valstybės terminalą Klaipėdoje su LNG (suskystintų gamtinių dujų) panaudojimo galimybėmis. Tuo tarpu savivaldybės tebeskelbia skandalingus viešuosius pirkimus įsigyti dyzelinius autobusus! Laikas tokią praktiką stabdyti ir savivaldybėms realiai pereiti prie žalesnio viešojo transporto.

IX. Paskutinis žodis – apie krovininį transportą, kuriam turime skirti ne mažesnį dėmesį. Čia mes matome perspektyvą LNG – suskystintoms gamtinėms dujoms. Turime terminalą. Turime vystomą neblogą jau dabar prieinamą CNG infrastruktūrą. Ją galime papildyti LNG infrastruktūra. Ir palaipsniui „stumti“ mažai taršų LNG judumą krovininiame transporte.

(Tekstas parengtas pasisakymo 2018 10 19 konferencijos Seime metu pagrindu)

www.lvoa.lt